varškėtas

varškė́tas, -a adj. (1) J, NdŽ, JT42; Rtr 1. L, DŽ išteptas, aplipęs varške: Varškė́ti šaukštai Gs. 2. J, KŽ, DūnŽ, Lpl, Lkv, Kv žr. varškienis 1: Varškę padirba iš tos krekenos i verda kleckus varškė́tus Tl. Pyvirė, pydėjo kleckų varškė́tų, smetono Pj. Vaišino mumis su varškė́tais kleckais i su kvynine arbata End. Tų bandelių pakepdavom tai varškė́tų, tai lašinėtų Skrb. Miltai iš nesveikų grūdų apturiami, iš kurių žada būti virtini kleckai ar varškėtiejai pyragai, tur būti maišomi karštame vandenėje IM1878,23. Katalikai, džiaugdamos Velykomis, varškėtus pyragus valgė M.Valanč. Žmona prieš jį ant stalo padėjo dubenėlį varškėtų virtinių rš. 3. į varškę ar sūrį panašus: Varškėtas, į sūrį panašus LL223. Kartais debesys, kaip užsidegusio eglyno dūmai, kyla vakaruose ir laukia saulės, kuri besislapstydama varškėtų debesų tarpekliuose nuskęsta ramiai ir tyliai L.Dovyd. 4. padengtas baltais, į varškę panašiais riebalais: Jei moteris nėštumo metu geria šutintą pieną, tai kūdikis gims varškėtas, jo kūnelis bus padengtas baltais riebalais (priet.) rš.